Literatūrinė iškyla po Kentauro Amfą

Princas ir Elgeta

(adaptauota pagal menamą Čarlzo Dikenso romano versiją)

Princas ir elgeta? :)

 Seniai seniai… Na, gal ir ne taip seniai, kaip pagalvojote, bet vis tiek pakankamai seniai – žodžiu, kažkada. Kažkada tolimiausiame Betelgeuzės galaktikos užkampyje, Kentauro Amfa planetoje, gyveno princas. Princą nuo pat ankstyvos vaikystės slėgė didžiulė atsakomybė, mat kažkas jo valdomą planetą sukūrė siaubingai netobulą, ir jam, kaip teisėtam visa ko šeimininkui, teko šią klaidą ištaisyti. Dienų dienas princas leisdavo aiškindamas žmonėms, kaip jie turi gyventi, diskutuodamas su filosofais apie tai, kaip šie turėtų mąstyti ir skiepydamas menininkams savąjį grožio idealą. Nebuvo nė vienos gyvenimo srities, kurios princas nebūtų norėjęs ar galėjęs patobulinti ir, tiesą sakant, negali sakyti, kad jis to nebandė. Dar ir kaip bandė. Bet nuo visų tų bandymų jam įsiskaudo galvą. Šis galvos skausmas vis augo ir stiprėjo, kol tapo visų Visatos galvos skausmų tėvu ir privertė princą kreiptis į gydytojus. Kentauro Amfos planetoje medicina buvo keliais šviesmečiais toliau pažengusi už mūsiškę, todėl tenykščiai daktarai žinojo, jog asteroido dydžio galvos skausmas – pirmasis dvasios vėžio požymis. Dvasios vėžys – tai chroniška, progresuojanti ir mirtina liga. Ji dažnai ištinka įvairius Dievus, valdovus, trečio lygio super sajanus, o prieš maždaug kvintilijoną metų nuo jos išmirė ir vėliau vos neprisikėlė visi 8 erdvėlaikio matavimo gyventojai.

Žinia apie princo ligą akimirksniu pasklido po visą planetą, bet vėliausiai ji pasiekė patį princą. Iš pradžių jis neįstengė patikėti esąs ne visiškai įgalus ar net sveikas, ir dažnai pagaudavo save mąstantį:

– Dvasios vėžys? Man? Betgi aš – princas! Nesąmonė, taip nebūna. Aš – iš karališkos šeimos, mokausi viename geriausių Betelgeuzės galaktikos universitetų, ir šiaip esu toks visai nieko vyrukas.

Bėgo laikas, princo netikėjimas vis augo, o liga progresavo. Prireikė keletos visuotinių kataklizmų, kelių bandymų nusižudyti bei kvantinio nevilties užtaiso, kol princas įsitikino, jog padėtis – iš rimtųjų. Tuomet jis sušauke Kentauro Amfos gydytojų konsiliumą dvigubai neeiliniam pasitarimui.

-Mieli draugai, turiu Jums labai blogų naujienų. Aš truputį pasiligojau. Kažkokiu protu nesuvokiamu būdu pasigavau dvasios vėžį. Ką ten protu, net mano skrandis neįkanda šios mįslės.

– Anokios čia naujienos, Jūsų didenybe. Mes jau trečią šimtmetį bandom Jums tai išaiškinti, bet Jūs juk nesiklausote.

– Ką sakote? Nieko negirdžiu. Kaip jau minėjau, mano sveikata truputį pašlijo – net ausis užgulė – ir aš sukviečiau Jus rimtam pasitarimui. Ką man toliau daryti?

– Jūsų malonybe, teikitės bent trumpam išsiimti kamštukus iš ausų ir atidžiai paklausykite. Jei iš tiesų norite sveikti, visų pirma turite nusileisti ant Žemės.

– O Dieve, taip toli?! Juk nuo čia iki tos jūsų Žemės – ištisi šviesmečiai kelio. Kaipgi aš ten nuvyksiu?

– Nesijaudinkite, mes viskuo pasirūpinome. Iki šiol buvo manyta, kad šviesos greičio viršyti neįmanoma. Todėl ši kelionė Jums galėjo pasirodyti bauginančiai ilga. Tačiau mūsų mokslininkai nustatė, jog vis tik yra jėga, galinti keliauti greičiau net ir už pačią šviesą. Tai – paskalos. Jos sklinda nei protu, nei skrandžiu nesuvokiamu greičiau. Mūsų mokslininkai sukūrė pirmąjį erdvėlaivį Visatos istorijoje, kuris būtų varomas vien “pletkais” ir įvairais nepagrįstais gandais. Erdvėlaivis paruoštas. Tik tarkite žodį, ir jis kaip mat Jus nugabens į Žemę.

(Tęsinys – eventually.. 🙂

Parašykite komentarą

Filed under Literatūra

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s